Šiemet man su rankdarbiais kaip tam Knysliukiu su balionėliu - nedžiugina. Arba ardau, arba ruošiuosi ardyti. Ir tai darau tik vedama kuo nuoširdžiausio tikslo pabaigti nors vieną pernai pradėtą darbą. Vakar ryte pradėjau ardyti megztinį. Atardžius paaiškėjo, kad moheriniai siūlai atsisako lengvai pavirsti kamuoliuku. Ardymą atidėjau. Nedžiugina. Pasibaigus saulės užtemimui kažkodėl iššisklaidė debesys ir pamaniau, kad tai kuo puikiausias ženklas pabaigti mano saulėtąjį megztą rankinuką. Jis jau nuo rudens laukia pamušalo ir rankenų. Pamušalą įsiuvau. Rankinukas kažkoks nustebęs pasidarė, reikia persiūti. Įdėjau jį atgalios. Vis tiek vėl pasidarė debesuota ir rankinuko man kol kas dar nereikia... Nedžiugina. Ėmiausi jau padovanoto megztinio reglano rankovių statymo. Kažkaip rankovinių akių jau neliko, o priekio ir nugaros dar apščiai... Įtariau klastą, atidėjau vakarui kad pasimatuotų. Vakare kuo ramiausiai išardžiau poros savaičių darbą - rankovės nebus reglaninės. Teisybę sakat net neįsivaizduoju kokios bus... Nedžiugina. Kyla retorinis klausimas - kiek kartų išardžius mezginį vis dar norisi jį megzti toliau? Dar mezgu mėlyną šaliką sau. Jis man irgi tyliai šnibžda, kad yra kiek per platus ir taip numuša visą džiugesį jį megzti.
Gal reikia imtis kažko naujo? Juk metai nauji? Buvau pažadėjus sau kepurę. Radau net tris. Renkuosi. Paprastai ilgai nesvarstau, susirandu siūlus ir mezgu. O šiemet net siūlų rast negaliu... Gal pradėti siuvinėti? Bet senoji kepurė nebedžiugina, o savo mieliausiosios negaliu rast. Tai ir neieškau.
O prisiminus senuosius metus ir pernykščius rankdarbius rodau jau padovanotą kepurę:
puikiai tiko prie Kalėdų eglės :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą